Klasikinė homeopatija - vokiečių gydytojo Samuel Hahnemann XVIII amžiaus pabaigoje atrastas unikalus gydymo metodas. 1829 m. “Organon of Medicine” III leidimo pratarmėje S. Hahnemann rašė: „Turėčiau manyti, jog labai stokoju žemiškojo apsukrumo, kad dar būdamas gyvas visuomenės labui paskelbiu apie gydymo meną, kurį įvaldęs esu aš vienas. Mano valia galėtų būti tiesiog laikyti jį paslaptyje... , bet... žinau, kodėl aš buvau čia, žemėje – kad pats kiek tik įmanoma tobulėčiau ir tobulinčiau visa, ką galiu aplink save“. „Sveikame organizme gyvybė - jėga, kuri fizinį kūną daro gyvą, valdo jį, nenusakomu būdu išlaiko visas organizmo dalis funkcijų ir jutimų dėka puikiame, harmoningame veikime, kad mūsų aktyvus, aiškiai mąstantis protas galėtų laisvai priimti šį natūralų, sveiką instrumentą aukštesniems mūsų egzistencijos tikslams siekti (Organon VI leidimas § 9).  S. Hahnemann‘ui geniali idėja apie naują gydymo metodą kilo po to, kai jis, būdamas sveikas, išgėrė kinmedžio žievės ekstrakto ir pajuto maliarijos, kuria buvo persirgęs anksčiau, simptomus. Šis bandymas buvo fantastinio atradimo pradžia. Istorija kartojasi - prisiminkime Niutoną, Archimedą. S.Hahnemann visą mūsų organizmą matė vientisą. Jo atrastas gydymo metodas veikia visą organizmą kaip vientisą sistemą. Atlikdamas homeopatinių vaistų tyrimus su sveikais savanoriais jis pastebėjo, kad vaistas sukelia ne tik fizinius, bet ir psichologinius simptomus. Lygiai taip, skiriamas sergančiajam, vaistas gydo fizinius, psichologinius ir emocinius negalavimus. Iš čia kilo homeopatijos pavadinimas - „homoios“ (graik. - „panašus“, lot.- „similia“), „pathos“ (graik. „kančia, kentėjimas“), ir pagrindinis homeopatijos dėsnis - „panašus gydo panašų“ lotyniškai - „SIMILIA SIMILIBUS CURENTUR“.

S.Hahnemann, būdamas labai atidus ir gebėdamas pukiai analizuoti situaciją, prieš daugiau nei 200 metų, kuomet buvo gydoma primityviais ir gana drastiškais metodais, pastebėjo, jog žmonės veikiami aplinkos gali susirgti pačiomis įvairiausiomis lėtinėmis ar ūminėmis ligomis, o kokiomis jie susirgs, priklauso nuo „įgimtos kūno konstitucijos“ (Organon § 81). Šiandienos terminologijoje žodis „konstitucija“ reikštų „genetika“. S.Hahnemann skyrė konstitucinius (genetinius) žmonių tipus, jis jau tuomet galėjo pasakyti, kokiomis ligomis gali susirgti vieno ar kito konstitucinio tipo žmogus. S.Hahnemann savo laiku darė tai, ką darome šiandien genetikos mokslo dėka, kai ištiriama žmogaus DNR (ląstelėje esanti genetinė informacija) ir nustatoma, kokiomis ligomis žmogus gali susirgti arba jau serga. S.Hahnemann buvo pranašesnis už šiandienos genetikus! Jis ne tik nustatydavo, kokiomis ligomis žmogus serga ar gali susirgti, bet galėjo ir gydyti savo atrastuoju budu – homeopatiniu metodu! Kiekvienas konstitucinis žmogaus tipas turi atitikmenį gamtoje – homeopatinį vaistą, kuris veiks visas jo organizmo sistemas. „Logiška, nes mes visi pradžioje buvome embriono ląstele, kuri susidarė apvaisinimo metu ir turėjo 46 chromosomas su tam tikrais genais. Embriono ląstelė dalijosi dar ir dar, iš ląstelių unikaliai formavosi įvairūs audiniai ir organai, sudarantys kūną, kurio kiekviena ląstelė turi tą pačią genetinę informaciją, kurią turėjo ta, pati pirmoji, embriono ląstelė“ (Alf. Geukens MD, Belgija). Mūsų organizme yra kažkas bendro, visaapimančio. Tai konstitucinis (genetinis) tipas, o gydyti negalavimus tam tikro konstitucinio tipo žmogui gali konstitucinis (genetinis) homeopatinis vaistas. Parinkti konstitucinį homeopatinį vaistą gali gydytojas, klasikinis homeopatas, išsamiai apklausdamas žmogų apie jo negalavimus, gyvenimo būdą, pomėgius. Klasikinėje homeopatijoje visada skiriamas tik vienas homeopatinis vaistas, gydant tiek lėtines, tiek ūmines ligas.